Mes gimstame bejėgiai ir kvaili,
Ne kaip gyvūnai, pasiruošę atsistoti.
Instinktų pirmą laiką vedami,
Mamos tik pienu galim pasisotint...
Ir net kai vaikščiot moka jau kojytės,
Galva ne greitai sugebam įprast,
Kas pavojinga, ko nebedaryti,
Gyvenimo taisykles reik suprast.
Tačiau kai logikos išmokstame, jausmus
Išpuoselėt mums būdai reikalingi.
Mergaitėms tinka pobūdis skaistus,
Berniukai kilnūs turi būt, ryžtingi.
Ne tik išorinio pasaulio dėsnius,
Bet ir vidinio - sielos ir minčių
Turėtume pažinti, pinkles, kėslus
Pasaulio blogio pamatyt svarbu.
Sutinkame skirtingo būdo žmones,
Agresiją patirti galim. Kaip,
Su meile, supratimu reaguosim
Ar sumušimu, neapykanta, piktai?
Pakankamai ilgai priklausom nuo tėvų,
Kol mokomės skaičiuoti ir mąstyti,
Taip lemta, kad pasitikėtume Dievu,
Kurio mūsų keliai jau numatyti.
Ir kad mylėt išmoktume taipogi
Mažais vaikais, bejėgiais turim tapt,
Ne smegenim, bet širdimi galvoti,
Matyt savo ydas, siela gyvent.
Kovoti su tuštybe bei pagieža
Ir egoizmą degint savyje,
Save atmest mokėt ir paskutinę vietą
Sau skirti, su kitais mokėt gyvent.
Visko aukščiau besąlygiška meilė,
Visi kiti dalykai antraeiliai.
Neprisiriškit prie taisyklių, idealų,
Tvarkos ir įpročių, širdis nuo kurių šąla,
Prie principų ir sugalvotų schemų,
Geismų ir norų - tai sukelia problemų.
Laisva valia tada tik mes gyvenam,
Kai nesuteikiame puikybei jokio peno...
Комментарии
Отправить комментарий